Įvairūs

 

Zigzag.lt bloge skaitykite: kelionių Maroke istorijos, rekomenduojami maršrutai, patarimai.

Marokas – valstybė, esanti šiaurės Afrikoje. Jos krantus ties Gibraltaro sąsiauriu skalauja Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynas (visai šalia yra Kanarų salos).

Maroke gyvena apie 32,8 mln. gyventojų. Sostinė – Rabatas, didžiausias miestas – Kasablanka ( virš 3 mln. gyventojų). Beveik visi šalies gyventojai yra musulmonai. Valstybinė kalba – arabų. Dar kalbama berberų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Nuo 1912 m. iki 1956 m. Marokas buvo Prancūzijos kolonija. Dabar tai viena iš nedaugelio arabų šalių, kurias valdo karalius.

Gibraltaro sąsiauris ties Maroku Europą skiria nuo Afrikos. Marokas laikomas kryžkele tarp Rytų ir Europos, Šiaurės ir Pietų. Čia susipynusi įvairių laikų ir įvairių kraštų kultūra. Kelionė po Maroką – tai tarsi kelionė po dabartį ir praeitį, po skirtingus kraštus su skirtingais peizažais. Čia rasite ir neaprėpiamą dykumą, ir snieguotas viršūnes, ir vešlią augmeniją oazėse.

Margos šalies turgavietės yra tikri tautodailės lobynai. Ypač gražūs odos dirbiniai, sidabro papuošalai, rankomis austi kilimai. Šalyje dar ir dabar lipdomi aukšti ąsočiai vandeniui nešioti – tipiški senoviniai indai. Marokietės iš ožkų vilnų audžia nuostabius įvairiaspalvius kilimus.

Ypač įspūdingos visus rytietiško gyvenimo būdo privalumus turinčios medinos (miesto centrai su mečetėmis, turgaus aikštėmis, pirtimis ir kitais svarbiais pastatais). Keliautojus traukia ir romėnų valdymo laikus menančių miestų griuvėsiai, neįveikiamų tvirtovių grandinės.

Beveik šalies centre dunkso Atlaso kalnai (aukščiausia viršūnė yra 4165 m aukščio). Kalnų oazės su palmių giraitėmis – tipiškas šių vietų vaizdas. Paslaptingi ir gražūs šalies šiaurėje esantys Rifo kalnai, hipių laikais pagarsėję hašišo gamyba. Nuo kalnų iki vandenyno plyti lygumos. Pavasarį jos pasidengia tūkstančiais laukinių gėlių žiedų: žydi vilkdalgiai, aguonos, narcizai, medetkos, Afrikos žibuoklės – sanpaulijos.

Agadyras laikomas šiuolaikinio Maroko turizmo perlu. Šis prie Atlanto vandenyno ir Atlaso kalnų pietinėje papėdėje, Sū slėnyje esantis kurortas yra apsuptas eukaliptų, eglūnų, pušų giraičių ir kerinčiai skaidraus, ramaus, gaivinančio vandenyno. Aukšti Atlaso kalnai kurortą saugo nuo deginančio Sacharos karščio. Vėsesnės Kanarų srovės Agadyrą atgaivina vasarą, o Sachara sušildo žiemą, tad vasarą kurorte vyrauja apie 27–30 laipsnių šiluma, vandens temperatūra – 21–24 laipsniai. Didelių karščių čia beveik niekada nebūna. Šiltas ir švelnus klimatas, 300 saulėtų dienų per metus kasmet į Agadyrą sutraukia daugybę turistų.

Netoli Agadyro buriasi milžiniškos flamingų kolonijos. Agadyro paplūdimys tęsiasi apie 20 km. Čia visad erdvu, galima kur nori mėgautis romantiška ramybe. Agadyras garsėja cukranendrėmis, datulėmis, daugybe egzotinių vaismedžių.

Jums tikrai patiks šilta jūra, sužavės nuostabūs tolyje dunksantys Atlaso kalnai (beje, jų snieguotose viršūnėse įsikūrę slidinėjimo kurortai), smėlėti paplūdimiai (banglenčių sportui čia vienos iš geriausių vietų pasaulyje). Agadyras – švenčių ir linksmybių sostinė. Čia rasite visas rytietiškas pramogas: galėsite išbandyti kaljaną, pajodinėti kupranugariu po smėlynus, arkliais pajūriu, pažvejoti jūroje, puikiuose laukuose pažaisti golfą ir tenisą, pasivažinėti vandens dviračiais. Kurorte rasite ir naktinių klubų, diskotekų. Čia nuolat vyksta kokie nors festivaliai, popmuzikos koncertai, pramoginiai renginiai. Pajūryje įsikūrusios parduotuvėlės vilioja ne tik nuolat atlapotomis durimis, bet ir savo įdomia architektūra. Užkąsti galima bet kur: be savo tradicinių patiekalų, marokiečiai jums pasiūlys pačių įvairiausių kraštų maisto.

Sachara – didžiausia ir karščiausia dykuma. Maroko Sacharoje palyja tik kas keleri metai ir tai trunka tik kelias minutes. Rodos, tokioje šalyje neįmanoma gyventi, tačiau vandeniu Maroką aprūpina požeminiai kanalai, nutiesti iš miesto į miestą, iš Maroko į Alžyrą. Net Sacharoje matyti žaliuojančių plotų – paukščių čiulbesiu bei vandens čiurlenimu alsuoja oazės. Sacharos dykuma užima beveik trečdalį Afrikos. Tai didžiausia ir karščiausia pasaulio dykuma (vasarą temperatūra pasiekia + 50 laipsnių). Visoje Sacharoje gyvena apie 2 mln. gyventojų. Vienintelė transporto priemonė Sacharoje – kupranugariai.

Berberai ir dykumų klajokliai. Senieji vietiniai Maroko gyventojai – berberai. Įspūdingai atrodo jų būstai – kalnuose iškasti urvai. Kai kurie „butai“ paruošti specialiai turistams, į juos leidžiama užeiti ir pasižvalgyti. Berberai labai malonūs, norintys bendrauti, daugelis be berberų, arabų kalbų moka ir prancūzų, anglų, italų, ispanų, vokiečių kalbas.
Kiti dykumų gyventojai – klajokliai nomadai – gyvena palapinėse. Jie nuolat keičia savo gyvenamąją vietą, kartu su jais keliauja ir jų kupranugariai bei avys. Dar vieni dykumų gyventojai – tuaregai.

Kasablanka – didžiausias miestas (5 mln. gyventojų) dar vadinamas ir šalies verslo sostine. Savo gyvenimo tempu ir charakteriu jis primena pietų Europos miestą. Miestas žavi savo kontrastais, tradicijų ir šiuolaikiškumo darna. Įspūdinga daugiau kaip 3 km ilgio dirbtinai sukurta Kasablankos – didžiausio Maroko uosto – krantinė. Pajūryje verda naktinis miesto gyvenimas. Čia gausu barų, naktinių klubų, diskotekų, restoranų. Vidutiniškai vakarienė dviem puikiame restorane kainuoja apie 60 dolerių. Kasablankoje yra kur pasižvalgyti: Jungtinių tautų aikštė, senovinė medina, Mohamedo V-ojo aikštė, Karališkųjų rūmų prieigos, Habu kvartalas, Anfos gyvenamoji zona, Ain Djab pajūrio kelias su restoranėliais ir baseinais. Didžiausia šalies įžymybė – įspūdinga (antra pagal didį po Mekos) Hasano II-ojo mečetė Kasablankoje. Joje vienu metu gali melstis 25 tūkstančiai tikinčiųjų, dar apie 80 000 gali tilpti aplink pastatą.

Rabatas – imperatoriškasis sodas. Tai administracinis Maroko centras – sostinė, įsikūrusi prie Atlanto vandenyno. Ji dar vadinama Imperatoriškojo sodo miestu. Rabate įdomu pasižvalgyti po Udajo tvirtovę, Hasano bokštą ir mečetę, įspūdingą Mohamedo V-ojo mauzoliejų, antikinio romėnų miestelio Šela griuvėsius ir Mešuarą – karališkuosius rūmus supančią teritoriją. Įdomus Rabato botanikos sodas. Jame daugiau kaip 100 rūšių medžių. Savo dydžiu stebina agavos (daugelio žiedai siekia 10 metrų), svyruoklinės palmės.

Marakešas – Raudonoji oazė. Miestas įsikūręs prie pat Atlaso kalnų, toliau nuo jūros, beveik šalies centre. Gaivos jam teikia vešli oazė. Jis dar vadinamas Pietų perlu ar Raudonąja oaze, rytietiško Maroko širdimi. Miestą tarsi tvirtovė ratu apsupusios 180 000 palmių. Truputį toliau akis vilioja apelsinmedžiai, alyvmedžiai, figų medžiai, granatmedžiai. Į miestą atvažiuoja visi šalies svečiai, norintys pamatyti tikrąjį Maroką. Tai tikras arabiškas miestas su tipiška musulmoniška kultūra. Siauros senovinės gatvelės jau vos sutalpina daugybę automobilių – čia gausu ne tik atvykėlių iš kitų šalių, bet ir pačių marokiečių. Pagrindinis miesto gyvenimas pulsuoja pagrindinėje miesto aikštėje Djemna El Fna. Čia ir kobrų kerėtojai, ir likimo būrėjos, ir sendaikčių pardavėjai, bebaimiai akrobatai, ugnies rijikai, šokėjai, visokiausi keistuoliai, prieskonių ir kvepalų pardavėjai, tatuiruočių kūrėjai. Miesto medina alsuoja krašto istorija: čia aplankysite miesto įkūrėjo Jusufo ben Tašfino mauzoliejų, Auksinių obuolių mečetę, IX a. pastatytus Bachijos rūmus, Kutubijos mečetę. Toliau už mečetės – Menaros sodai. Jie laikomi romantiškiausia miesto vieta. Būtina apsilankyti ir įspūdingame XX a. Mažorelio sode, kur sukaupta daugybė retų pasaulio augalų. Berto Flinto muziejus skirtas šio krašto žmonių menui ir tradicijoms. Čia gausu tradicinių kilimų, muzikos instrumentų. Prie miesto plyti didžiuliai golfo aikštynai. Marakeše kasmet rengiami tarptautiniai filmų festivaliai, čia suvažiuoja daugybė garsių žvaigždžių.

Karališkasis Fesas – Afrikos Atėnai. Tai karališkasis miestas, arabiško Maroko centras. Senasis miestas daug kuo žavi: spalvinga ne tik miesto kasdienybė, gundantys rytietiški kvapai iš kavinukių. Čia pribloškia užburianti arabiška rūmų, mečečių, muziejų architektūra. Pačioje seniausioje senamiesčio dalyje kai kurios gatvelės tokios siauros, kad eidamas abiem alkūnėmis lieti namų sienas. Tai pačios siauriausios pasaulyje gatvelės. Senamiestyje galima ir pasiklysti – čia vinguriuoja apie 10 tūkstančių gatvių ir gatvelių, kurios net neturi pavadinimų. Savo grožiu stulbina 1321 m. statyta žaliai balta Medersa el Sahrij mečetė. Jos kiemas grįstas marmuru ir oniksu (iš baltų ir juodų sluoksnelių susidariusiu agatų grupės pusbrangakmeniu). Kitos religinės pakraipos atvykėliai iš Kairuano pastatė nuostabią Kairuano mečetę. Išsiplėtęs ir Feso naujamiestis. Dabar jis susideda iš dviejų dalių: Fes el Djedid (naujasis) ir Fes el Bali (senasis).
Šiandien naujamiestyje daug plačių bulvarų, fontanų. Fesas garsėja ir savo kulinarija. Tai tikras gastronomijos centras. Dar Batha muziejuje susipažinsite su Feso keramikos lobynais (Maroko keramikos puošybai būdingos baltos ir mėlynos spalvos). Birželio mėnesiais mieste organizuojamos folkloro šventės: dainuojamos liaudies dainos, šokami liaudiški šokiai. Būtina apsilankyti ir netoli Feso esančiuose stalaktitų ir stalagmitų urvuose. 180 m gylyje išvysite nepamirštamą mineralų žaismą, jus pakerės ir spalvos, ir formos.

Meknesas – Maroko Versalis. Tai vienas iš keturių svarbiausių imperatorių miestų, įsikūrusių šiaurės Atlaso kalnų plynaukštėje. Per 50 Ismailo valdymo metų mieste buvo pastatyta daugybė mečečių, rūmų, įkurta sodų, grūdų saugyklų, arklidžių. Tačiau Mulos Ismailo miestas-svajonė, apsuptas masyvia siena, taip ir nebuvo baigtas. Labai spalvingos Mekneso turgavietės. Čia rasite tokių daiktų, kad neteksite žado. Vešliame karališkame sode, kur gausu egzotiškų vaismedžių, įsikūręs karališkasis Mekneso golfo klubas, turintis 9 golfo laukus.

Populiari aviena, jautiena, vištiena ir kupranugarių mėsa. Pagrindinis angliavandenių šaltinis – kuskusas, duona, ryžiai. Vartojama daugybė šakniavaisių, žalumynų ir vaisių. Patiekalai pagardinami daugybe prieskonių, žalumynais. Kartais tame pačiame patiekale galima pajusti ir saldumo, ir aštrumo, ir sūrumo skonį. Į mėsos patiekalus dedama džiovintų ar šviežių vaisių. Populiarūs tradiciniai patiekalai – aviena su datulėmis ar juodomis slyvomis, pupomis, aviena su kedrų riešutais, razinomis.

Per tradicinius pietus patiekiama daugybė įvairiausių patiekalų. Papročiai reikalauja, kad svečiai juos pagirtų. Tradicinių pietų metu stalo įrankiai nenaudojami, valgyti reikia dešinės rankos rodomuoju ir viduriniuoju pirštais. Kartais pradžioje siūloma sriubos (marokiečių sriubos labai tirštos ir sočios). Charira – avienos sriuba su pupomis ir prieskoniais.
Pastilia gaminama iš balandžių mėsos, migdolų, kiaušinių. Viskas sluoksniuojama tarp plonyčių paplotėlių. Ant viršaus užbarstomas storas sluoksnis cukraus pudros.

Tradicinių pietų pradžioje dažniausiai patiekiamas tadžikas iš jautienos, razinų ir kedro riešutų. Pietaujant valgoma tradicinė duona – ksra. Pietų pabaigoje patiekiami vaisiai ir saldūs pyragėliai su įdaru (medumi, riešutais ir kitais skanėstais). Geriama saldi mėtų arbata.

Be mėsos patiekalų marokiečiai mėgsta žuvį ir jūros gėrybes, ypač austres.

Marakeše labai populiarus patiekalas tadžija – moliniame puode su prieskoniais ir citrinomis troškinta marinuota jautiena. Populiari duonos, razinų ir medaus sriuba (ebaba), čeburekas, kurio viduje – kiaušinis (brikas).