Įvairūs

 

Zigzag.lt bloge skaitykite: kelionių Indijoje istorijos, rekomenduojami maršrutai, patarimai.

Indija - valstybė pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Indija yra viena iš seniasusių pasaulio civilizacijų, iki šių dienų išlaikiusi nuostabų kultūros paveldą. Per pastaruosius 59 nepriklausomybės metus Indija labai patobulėjo. Šiuo metu Indija yra dešimta pasaulyje pagal pramonę ir šešta šalis plėtojanti kosminę veiklą.

 

Šalies plotas yra daugiau nei 328 tūkst. km2, ji driekiasi nuo snieguotųjų Himalajų viršūnių iki atogrąžų miškų pietuose. Indija yra septinta pagal dydį šalis pasaulyje. Šalis yra išsaugojusi savitą kultūrą, nes gamtos požiūriu yra izoliuota nuo kitų šalių, šiaurėje yra atskirta Himalajų kalnų, pietuose Indijos vandenyno, vakaruose Arabijos jūros. Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,1 milijardo žmonių ir šiuo rodikliu pasaulyje nusileidžia tik Kinijai. Beveik 70% indų gyvena kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti.

Indijos subkontinente gyvenančių tautų kultūra gali būti laikoma viena seniausių ir įvairiapusiškiausių pasaulyje. Kultūra gali būti dalinama į daugybę kultūrinių regionų, kurių kiekvienas išvystė savitas kultūrines tradicijas bei papročius. Šiuose regionuose kalbama skirtingomis kalbomis, naudojamos skirtingos rašto sistemos. 

 

Šokis. Indų šokis yra kilęs iš religinio ir gamtos išgyvenimo. Visi išgyvenimai indų mitologijoje pasireiškia mimika, gestais ir šokiu. Šventyklos buvo ir pirmosios šokio mokyklos, kur technika, judesio stilizacija ir choreografija buvo perduodama iš kartos į kartą. Indų literatūroje sakoma, kad šokėjas gestais ir mimika gali iššaukti bendravimą su Dievo apraiškomis ir žmonėmis. Gamtos (augalų, gyvulių, paukščių, vėjo ir vandens) išgyvenimai yra vaizduojami kitos stilistinės šokių grupės, vadinamos dainic natja – kasdieniški šokiai. Indų kalboje drauge reiškia ir dramą. Indų šokio stilius tai natūralus judesys, ieškant ne jėgos, o lankstumo.
Viršutinės kūno dalies judesiai – liemens, pečių, kaklo, rankų, ir ypatingai komplikuota plaštakų simbolika – yra nepaprastai pabrėžti. Būdingi kojų kilimai, kryžiavimai, spirališki judesiai ir šuoliai. Indų šokis reikalauja didelės koordinacijos, nes kojų ritmas dažniausiai nesimetriškas ir monotoniškas, turi atlaikyti liemens, rankų ir galvos išpildomus visai atskirus ritmus. Nepaprastai svarbi yra veido išraiška. Indų šokių tradicijos siekia bent 2500 metų. Kiekvienoje šventykloje ir dabar dar su fanatiška ištikimybe saugojama ir perduodama senųjų šokių choreografija ir techinika.

 

Muzika. Muzika, anot indų, dievų dovana žmonėms, dievų kalba, duota geriau suprasti save, išgirsti dangaus balsus. Gamta išmokė Rytų žmogų muzikos. Indai kūrė muziką garsais, paimtais iš gyvosios gamtos, o ne iš besielių daiktų – mėgdžiojo gyvulius, paukščius. Septynios gaidos: ša, ri, ga ma, pa, dha, hi. Indija pagrįstai gali vadintis pasaulio muzikos tėvyne. Traktatai apie muziką Indijoje buvo rašomi jau gilioje senovėje, tais laikais, kai Vakarų kultūros apskritai nebūta. Indų melodija, sukurta pagal griežtą schemą, vadinasi raga. Kad būtų aiškiau, indai ragą įsivaizduoja karaliumi, turinčiu penkias žmonas – ragines, kurių kiekviena dar po aštuonis vaikus – raginukus. Todėl raga lyg visa karaliaus, valdovo, Dievo giminė.

 

Papročiai. Indija didelė, ir vestuvių papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams.

 

Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu… Tikslų vestuvių apeigų laiką numato astrologai, kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą Agnį. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti.

Ne paslaptis, kad indiška kulinarija – viena tobuliausių ir seniausių pasaulyje. Šios tautos žmonės mano, kad maisto gaminimas yra žmonėms Dievo įkvėptas menas. Įvairių aromatų, produktų derinimas šeimininkaujantį virtuvėje paverčia tikru menininku. Svarbu gaminti taip, kad Krišnai ruošiamas maistas būtų gaminamas su įkvėpimu ir didele meile. Indų virtuvės patiekalų įvairovę lemia skirtingas klimatas ir religinės dogmos. Dauguma šios tautos gyventojų yra vegetarai, todėl nevalgo kiaušinių, mėsos, tačiau mielai mėgaujasi vaisiais, daržovėmis, ryžiais, kruopų košėmis. Ypatingą žavesį indų virtuvei suteikia galybė prieskonių, kurie padeda atskleisti tikrą patiekalo skonį ir kvapą. Patiekalams pagardinti naudojamos šaknys, žievė, sėklos, žalumynai (švieži lapai ar žiedai), prie pagardų priskiriami tokie natūralūs komponentai kaip druska, citrinos sultys, riešutai ir rožių vanduo. Tik su išmone parinkti kvapių prieskonių ir žalumynų deriniai išryškina įprastų produktų skonio ypatumus ir suteikia indų kulinarijai savitumo.

 

Pieno produktai indų virtuvėje užima ypač svarbią vietą. Senovės Vedose apie pieną kalbama kaip apie stebuklingą maisto produktą, kuriame yra visos sveikatai reikalingos medžiagos ir vitaminai. Pieno ir jo produktų vertingumas, jo svarba žmogui reikalauja atitinkamo požiūrio ir pagarbos karvėms. Šis gyvulys yra ginamas ir globojamas. Jautis aria laukus ir padeda žemdirbiui auginti grūdus, todėl laikomas žmonijos tėvu. Karvė – žmonijos motina. Vedose sakoma, kad tarpusavio priklausomybė, egzistuojanti tarp žmogaus, karvės ir jaučio, parodo, kad Krišnos sukurtoje gamtoje viešpatauja harmonija.

 

Ryžiai taip pat labai svarbus produktas indų virtuvėje, valgomas bent kartą per dieną. Pasak indų, duona, kuri į stalą patiekiama karšta, yra tikras turtas. Į ją įsukamas arba ja paimamas maistas. Saldumynai dažniausiai gaminami iš pieno produktų, šviežių vaisių, kruopų, nuto miltų ir riešutų.

 

Sakoma, kad indų maistas aštrus, nes jame gausu prieskonių, o desertai priešingai – labai saldūs. Alkoholiniams gėrimams indų virtuvėje nėra vietos, nes alkoholis aptemdo sąmonę ir neleidžia pajusti subtilaus vegetariško maisto skonio.

Stalo įrankių Indijoje nėra: jie nenaudoja nei lazdelių, nei šakučių ar peilių, valgo rankomis. Valgiu sutepus rankas, valgantieji jas tuoj pat nuplauna specialiuose dubenėliuose.