Pažintinė kelionė į Indiją – 13 dienų maršrutas ir unikali galimybė pažinti tikrąjį indų gyvenimą!

1 diena.

Skrydis: Vilnius/Ryga/Varšuva – Europos miestas – Delis.

2 diena.

Atvykimas į tarptautinį Delio oro uostą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, vykstate į viešbutį poilsiui. Vėliau ekskursija su kvalifikuotu vietos gidu ir profesionaliu kelionės vadovu iš Lietuvos po Delį, kuris vadinamas vartais į įstabųjį didžiosios Indijospasaulį. Šiandieninis Delis – tai miestas, kuriame dera sena ir nauja. Jo strateginė vieta buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko būtent šis miestas vaidino svarbiausią vaidmenį šalies istorijoje, nors ir ne visada buvo Indijos sostinė. Delio, kuriam pamatus padėjo septyni senovės Indijos miestai, likimas buvo labai permainingas – kiekvieną suklestėjimą sekdavo baisus nuosmukis. Istorikų tvirtinimu, miestas per savo gyvavimo istoriją buvo šešis kartus sugriautas ir tiek pat kartų atstatytas – jis kaip Feniksas vėl pakildavo iš pelenų. 

Praskleidžiate Delio istorijos metraštį ir leidžiatės į kelionę po viduramžiško žavesio nepraradusį ir senųjų laikų didybę menantį Senąjį Delį. Delis neįsivaizduojamas be Džama Masdžido – didžiausios Indijos mečetės, kurios kieme vienu metu gali melstis apie 25 000 maldininkų. Lankote šį didingą architektūros paminklą. Esant galimybei, už papildomą mokestį užlipsite į minaretą, iš kurio atsiveria stulbinantys vaizdai į Senojo Delio gatvelių labirintą, Džamnos upės pakrantėje stūksantį Raudonąjį fortą, Naujojo Delio statinius.

Toliau per Čandni Čouk (Chandni Chowk) keliaujate neįprasta transporto priemone – rikša  link vieno iš Senojo Delio architektūros šedevro Mughalų imperatoriaus Šacho Džahano rezidencijos – Raudonojo forto komplekso (jį apžiūrėsite iš išorės), kuris 2007 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Rikša – triratė transporto priemonė – labai populiari Azijoje, o ypač Indijoje. Rikšų, kitaip vadinamų tuk-tuk‘ais yra įvairių rūšių, jos yra pagrindinė trumpų atstumų įveikimo priemonė. Čandni Čoukas – pagrindinė Senojo Delio gatvė, kurios pirmųjų aukštų arkadose šurmuliuoja nesibaigiantys turgūs, vadinama mėnesienos („čandni“) arba sidabro („čandi“), kurio apdirbimu garsėja vietos amatininkai, gatve. Skersinės gatvelės tokios siauros, kad, važiuodami rikša, ištiesę rankas galite pasiekti prekystalius abiejose pusėse. Viskas taip ryšku, kad nuo daugybės spalvų raibsta akys, uoslę kutena sodrūs kvapai, šokiruoja atvirai apnuoginta buitis. Šis vaizdas kiek baugina, tačiau ilgam išlieka atmintyje.

Pats svarbiausias  memorialas, kuriame vainikus padeda Indiją lankantys oficialių delegacijų vadovai – Radž Ghatas(Raj Ghat). Tai tautos patriarcho Mahatmos Gandžio, Džavaharlalo Neru ir Indiros Gandi kremacijos vieta. Iš visos šalies čia susirenka žmonės pagerbti didžiųjų Indijos sūnų ir dukters, pašventusių visą savo gyvenimą kovai už nepriklausomybę.

Palikę Senąjį Delį, važiuojate link pačiame Delio centre 1938 metais vienos turtingiausių Indijos šeimų pastatytos spalvingos, modernios Lakšmės Narajanos (Lakshmi Narayan), dar vadinamos Birla Mandir hinduistinės šventyklos, kurią iškilmingai atidarė pats Mahatma Gandis. Šventykla skirta laimės ir klestėjimo deivei Lakšmei ir dievui Višnui, joje gali lankytis bei melstis skirtingų tikėjimų žmonės. 

Tęsiate ekskursiją po Naująjį Delį, kuriame juntama stipri britų kultūros įtaka. Pasidalijimas tarp Senojo ir Naujojo Delio – tai pasidalijimas tarp britų ir Mughalų epochos tradicijų. Naujajame Delyje plačios gatvės jungia tris parkais atskirtus rajonus – prekybinį, gyvenamąjį ir vyriausybinį. Tai šiuolaikiškas miestas, kuriame gausu bankų, restoranų, prabangių viešbučių, prekybos centrų, ambasadų.

Vykstate link Delio simboliu laikomo islamiškosios architektūros šedevro *Kutabo minareto (Qutab Minar), aukščiausio bokšto iš akmens Indijoje, kurį 1199 m. kaip Pergalės bokštą pastatė pirmasis musulmoniškas Delio valdovas Kutab ud Din Aibakas mieste įsitvirtinusiam islamui atminti. Pasigėrėję Kutabo minareto ornamentais ir raižiniais, tęsiate ekskursiją po kompleksą, kuriame stovi Geležinė kolona, neįveikta nei rūdžių, nei laiko. Anot legendos, jeigu sunersite rankas už savęs ir apkabinsite koloną, jūsų noras išsipildys…

Važiuodami per Naująjį Delį, apžiūrėsite ambasadų rajoną ir Britų imperijos palikimą – Radžpat (Raipath) – Karališkąjį kelią. Tai vienas iš Naujojo Delio pasididžiavimų. Šiuo keliu kasmet sausio 26d. žygiuoja Respublikos Dienos paradas, o reginiu pasigrožėti susirenka daugybė žiūrovų. Viename kelio gale yra Indijos vartai – 42 m aukščio „Triumfo arka“, pastatyta Indijos karių, žuvusių Pirmajame Pasauliniame kare, atminimui. Arka dar vadinama „visos Indijos karių memorialu“. Kitame – Raštrapati Bavan (Rashtrapati Bhavan) – dabartinė prezidento rezidencija. 1929m. baigti statyti rūmai, puošti didžiuliais variniais kupolais – Mughalų ir vakarietiškos architektūros sintezė. Vakare turėsite unikalią galimybę susipažinti su vietine virtuve – vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

3 diena.

Radžastanas, didžiausia Indijos valstija, vadinamas maharadžų, dykumų, rožių ir tvirtovių kraštu. Pavadinimas Radžastanas reiškia „karalių buveinę“. Šią valstiją viduramžiais sudarė grupė neramių valstybėlių, kurias valdė karinis kastų luomas – radžputai. Kalnų viršūnėse radžputai pastatė įspūdingas tvirtoves, kad apsigintų nuo priešiškų klanų ir galėtų kontroliuoti kupranugarių karavanus, keliaujančius per dykumą Azijos didžiuoju sausumos prekybos keliu. Turtai, sukaupti iš šios prekybos, virto pasakiškais rūmais ir brangenybėmis. Nors dabar Radžastano kraštovaizdį puošiančias dulkėtas viduramžių tvirtoves negailestingai ardo gamtos stichijos – saulė ir vėjas, tai kraštas, alsuojantis nuotykių dvasia, besididžiuojantis praeities žygiais ir turtinga istorija.

Adžmyras – senoji radžputų kunigaikštystės sostinė, dėl savo strategiškai patogios vietos buvo mėgiama mughalų imperijos valdovų. 1556 metais imperatorius Akbaras čia įkūrė savo rezidenciją, kurioje vėliau ilgai gyveno imperatoriai Džahangyras ir Šachas Džahanas. Adžmyras garsėja ir kaip visos Indijos musulmonų piligrimystės centras. Čia nuo 1192m., atkakęs iš Persijos, gyveno musulmonų šventasis Čišti. Lankysite Darga (Dargah) šventyklos statinius, kurtus daugelio musulmonų valdovų.  Imperatorius Akbaras dažnai įvairiomis progomis lankė šią šventą vietą ir netgi du kartus atėjo pėsčiomis iš Agros. Jo įsakymu 1571 metais buvo pastatyta marmurinė mečetė, kitą balto marmuro mečetę 1638 metais pastatė Šachas Džahanas. Apžiūrėję šventojo Čišti kapavietę, kurią vainikuoja didžiulis paauksuotas kupolas, iš šurmuliuojančio, gyvo Adžmyro autobusu vyksite į Puškarą, įsikūrusį vos už 11 kilometrų. Tai tylos ir ramybės oazė, apsupta Radžastano dykumų.

Puškaras – vienas seniausių ir įdomiausių Radžastano miestų, įsikūręs aplink šventąjį ežerą, yra mėgiamas ne tik piligrimų, bet ir keliautojų iš viso pasaulio. Ypač garsios yra kasmetinės kupranugarių ir kitų galvijų mugės. Tai viena didžiausių galvijų turgaviečių pasaulyje. Didžiausioje ir spalvingiausioje Radžastano šventėje dalyvauja daugiau kaip 200 tūkstančių žmonių ir apie 50 tūkstančių kupranugarių, arklių, karvių ir kitų galvijų. Rengiamos kupranugarių lenktynės, gatvės vaidinimai, dunda būgnai, skamba varpeliai, pardavinėjami išmoningi rankdarbiai. Mažas miestelis virsta kunkuliuojančiu katilu, kuriame savo vietą randa kupranugarių augintojai, gyvūnai, magai, fokusininkai, piligrimai, turistai ir filmų kūrėjai. Nakvynė viešbutyje.

4 diena.

Vaikščiodami po miestelį, mėgausitės jo ypatinga atmosfera, bus laiko užsukti ir į suvenyrų bei antikvarines parduotuvėles. Čia jūsų akis patrauks dirbiniai iš emalio, kupranugario odos ir vilnos, spalvingos miniatiūros, brangakmenių, kurių apdirbimu garsėja vietos meistrai, įvairovė, ryškios medinės skulptūrėlės – tai tarsi savotiška Radžastano vizitinė kortelė.

Vakare Puškaro saulėlydį pasitiksite jodami kupranugariais Taro (Thar) dykumoje – įspūdis nepakartojamas. Nakvynė viešbutyje.

5 diena.

Po pusryčių  išvyksite į Džaipūrą – Radžastano valstijos sostinę (~260km). Kelionė neprailgs – pro autobuso langą keičiantis peizažui kaip kaleidoskope stebėsite autentišką Indijos kaimelių ir miestelių gyvenimą.  Brandūs vyrai raitytais ūsais dėvi spalvotus turbanus, saulėje spindi moterų auskarai ir neapsakomo grožio sariai. Radžastanas savinasi ir spalvingiausio Indijos regiono vardą.

Atvykę į „rožinį miestą“,  iš visų pusių apsuptą kalvų su fortais ir gynybinėmis sienomis, apsigyvenate viešbutyje ir pradedate pažintį su Džaipūru. Pageidaujantiems pasiūlysime **pasivažinėti rikšomis po senamiestį ir pajusti tikrąjį Indijos žmonių gyvenimą ir buitį iš arti. Esant galimybei, aplankysite spalvingą turgų, kur akys raibsta nuo dirbinių iš aukso ir sidabro  grožio ir gausos. Džaipūrą taip pat garsina juvelyrų dirbiniai iš emalio ir brangiųjų akmenų.

Pasitikrinę derybinius įgūdžius, keliausite link vieno didžiausių Azijoje kino teatrų Raj Mandir pasižiūrėti bolivudinio kino filmo. „Kinas Indijoje yra kaip dantų valymas ryte. Tu negali to išvengti“ – sako vienas iš šiuolaikinio indų kino aktorių Šachruchas Chanas. Indijos kultūroje kinas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, jis vienija ir solidarizuoja tautą, yra kelrodė žvaigždė, svajonė,geresnio gyvenimo viltis, bandymas pabėgti nuo skurdžios realybės. Indai myli, garbina, netgi dievina kino žvaigždes, domisi kiekviena jų gyvenimo smulkmena. Ir į kino teatrą indai eina pasipuošę kaip į šventę, gyvai reaguoja į veiksmą ekrane – salėje liejasi ne menkesnės emocijos. Jums, be abejo, didžiausią įspūdį paliks ne pats filmas, o publika, ir jos audringas elgesys. Nakvynė viešbutyje.

6 diena.

Grįžę į „rožinį miestą“,  lankysite  *Miesto rūmus (City Palace). Rūmų ansamblis – pastatų, kiemų, sodų, ir gatvelių labirintas pačiame Džaipūro centre. Pagrindinis rūmų pastatas septynių aukštų Čandra Mahalis buvo pastatytas XVIIIa. pradžioje. Pats užsakovas maharadža Savai Džai Singhas II domėjosi architektūra ir aktyviai dalyvavo projektuojant ir statant jo rezidenciją. Dabar tai ir maharadžų rezidencija (dalyje rūmų tebegyvena karališkoji šeima – iki šiol labai gerbiama Indijos elito dalis), ir muziejus, kur eksponuojama įspūdinga meno dirbinių kolekcija, reti rankraščiai, turtingas ginklų arsenalas, maharadžų papuošalai, rūbai.

Vėliau lankysite karališkąją observatoriją *Jantar Mantar, kurią maharadža Džai Singhas II pradėjo statyti 1728 metais. Aistringas domėjimasis astronomija net viršijo jo, kaip kario, narsą. Prieš pradedant šią neeilinę statybą, specialistai buvo siunčiami mokytis į užsienio observatorijas. Dabar ši unikali observatorija yra įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Pasimokę pažinti laiką iš didžiausio pasaulyje saulės laikrodžio, pajudėsite link Džaipūro simbolio „rožinių“ *Vėjų rūmų (Hawa Mahal), kurie pastatyti iš vietoje kasamo kalkakmenio. Vėjų rūmai yra labai grakštūs, jų formos lengvos, subtilios ir neįprastos. Galbūt savo pavadinimą  jie gavo dėl architektūrinio sprendimo – rūmai atrodo tarsi kiaurai perpučiami, plonasieniai, stebinantys sudėtingų langų pinučių akmeniniais raižiniais. Jų plokštumos pakreiptos taip, kad iš lauko nieko negalima įžiūrėti. Šalia turgaus gatvės pastatyti Vėjų rūmai buvo skirti kilmingoms moterims matyti viską, kas dedasi gatvėje, o pačioms likti nepastebėtoms.

Vakarą vainikuos nuostabiai apšviesta hinduistinė balto marmuro Birla šventykla, pastatyta 1988 metais. Marmurinė ir tarsi permatoma dievo Ganešo skulptūra yra laikoma vienu gražiausių šventyklos kūrinių, įspūdingi ir langų vitražai su mitologinėmis scenomis. Nakvynė viešbutyje.

7 diena.

Atvykimas į Agrą. Ankstyviausios užuominos apie Agrą, yra aptiktos hindų epe „Mahabharata“. Jis vadinamas Agrabana – rojaus miestu. Atvykę į Agrą, pasijusite tarsi patekę į viduramžius – siauros, sausakimšos gatvelės dvelkia senove, atrodo, kad laikas čia sustojo. Vakare jūsų lauks indiško maisto gaminimo pamokėlė ir vakarienė indų šeimoje. Net skurdžiai gyvenančios šeimos maisto ruošimui skiria daug dėmesio ir  stengiasi kasdien valgyti šviežią maistą. Kai pirmą kartą paragauji nacionalinių indų patiekalų, negali suprasti – karštas patiekalas ar šaltas, nes burnoje nuo prieskonių kyla gaisras.  Indija nuo seno laikoma prieskonių šalimi – prieskoniai ne tik gausiai vartojami vietos gyventojų, bet ir eksportuojami. Mokydamiesi gaminti indiškus patiekalus, stengsitės perprasti indų virtuvės paslaptis. Gal iš karto ir nepavyks, bet potyriai bus tikrai įdomūs. Vieningos indiškos virtuvės nėra – maisto gaminimo tradicijos skiriasi kiekviename regione. Dauguma indų yra vegetarai, kai kurie nevalgo žuvies ar kiaušinių, ir pasitenkina tik daržovėmis bei vaisiais. Indai mėgsta specialioje krosnyje kepamus paplotėlius, kvapnias sriubas, įvairių formų ir spalvų saldumynus. Indiškas maistas pirmiausia patraukia žvilgsnį savo spalvingumu, po to kutena uoslę ir gomurį… Skanaus! Nakvynė viešbutyje.

8 diena.

Tadž Mahalis – nemarus paminklas Meilei, viena romantiškiausių pasaulio vietų. Jis skirtas mylimiausiai Šacho Džahano žmonai Ardžumand Begum, dar žinomai kaip Mumtaz Mahal, mirusiai per gimdymą, atminti. Ansamblio statyba truko daugiau nei 20 metų, statybinė medžiaga (marmuras, brangieji akmenys ir kt.) buvo gabenami iš viso pasaulio. 

Tęsiate ekskursiją po Agrą. Keliaujate apžiūrėti *Agros forto – įspūdingo raudonos spalvos rūmų komplekso, stūksančio mažiau nei 2km nuo Tadž Mahalio tame pačiame Džamnos upės krante (UNESCO pasaulio kultūros paveldas). Didžioji Agros forto dalis buvo pastatyta valdant imperatoriui Akbarui. Čia buvo didžiausias šalies iždas ir pinigų kalykla. Iš panašių Indijos tvirtovių Agros fortas yra geriausiai išlikęs. „Čia išsaugoti visi pagrindiniai Mughalų tvirtovių ir rezidencijų elementai: parkai, viešųjų ir privačių audiencijų salės, privatūs kambariai, haremai, asmeninės mečetės, pirtys, gynybiniai įrengimai. Daugybė pavėsinių, paviljonų. Mughalai – karingų stepių raitelių palikuonys, todėl jų rūmai – tarsi akmenyje sustingusios palapinės. (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“) Gynybinio griovio apsupta citadelė tarnavo kaip rezidencija net trims imperatoriams – Akbarui, Šachui Džahanui ir jo sūnui Aurangzebui. Kiekvienas valdovas savaip puošė ir keitė šiuos rūmus, perstatinėjo pagal naujos epochos dvasią. Apžiūrėsite Perlų mečetę, puikias audiencijų sales, valdovų žmonų apartamentus, Auksinį paviljoną, Šacho Džahano įkalinimo vietą, kur, liūdnai žiūrėdamas į mylimos žmonos mauzoliejų kitame Džamnos upės vingyje, savo dienas baigė Tadž Mahalio statytojas. Jo sūnus, karūnavęsis imperatoriumi Aurangzebu, nuvertęs tėvą nuo sosto, jo nenužudė, tik įkalino, o vėliau palaidojo šalia žmonos. Nakvynė viešbutyje.

9 diena.

Po pusryčių vyksite į Agros geležinkelio stotį, iš kur  traukiniu apie 2,5 valandos keliausite į Džansi. Toliau kelionė bus tęsiama autobusu iki viduramžių miestelio Orčos (Orcha), klestėjusio XVI-XVIIa. valdant Bundelų dinastijai. Sakoma, jog būtent jį savo knygoje „Kelionė aplink Žemę per aštuoniasdešimt dienų“ mini žymus fantastas Žiulis Vernas. Visas miestelis – vien rūmai ir šventyklos, čia neįprastai ramu, akį džiugina puikūs peizažai. Aplankysite ant kalvos stūksančius Orčos rūmus – *Džahangir Mahalį ir *Radža Mahalį, nuo kurių atsiveria įspūdingi apylinkių vaizdai. Nederėtų praleisti ir žymiosios *Radža Ram šventyklos. Orčos aura labai stipri ir įspūdžiai pribloškiantys – tiesiog labai gera aplankyti masinio turizmo dar nenuniokotą Indijos kampelį.

Yra keliautojų, teigiančių jog Orčos rūmai ir šventyklos paliko jiems didesnį įspūdį negu garsusis Tadž Mahalis. Orča (išvertus „Paslėpta vieta“) 1531 – 1738 metais buvusi Bundelų kunigaikštystės sostinė, išsidėsčiusi uolingoje Betvos upės kilpoje. Tvirtovės, rūmų ir šventyklų statybą pradėjo radža Rudra Pratapas, valdęs kunigaikštystę 1501- 1531 m.  Po valdovo žūties tigro nasruose miesto statybą tęsė jo įpėdinis radža Bharti Čande. Apskritai, Bundelų dinastijos likimas daugybę metų priklausė nuo jų galingųjų kaimynų – mughalų – geros valios. Santykiai buvo permainingi, geriausiai sekėsi garsiajam, net 22 metus valdžiusiam radžai Bir Singhui Deo. Jis toliau statė rūmus ir šventyklas bei  palaikė gerus santykius su imperatoriumi Džahangyru. Vėliau, po radžos žūties, mughalų ir bundelų santykiai atvėso. Prasidėjo Šacho Džahano, Aurangzebo armijų atakos, sukilimai. Ir pagaliau – XVIIIa. bundelai buvo priversti palikti Orčą, o didingieji jų dinastijos monumentai buvo apleisti… Antram gyvenimui rūmus ir šventyklas prikėlė čia plūstantys keliautojų srautai. O Šiš Machalyje (išvertus „veidrodžių rūmai“) – XVIIIa. pastatytoje vietinio radžos kaimo rezidencijoje – 1947 metais buvo pradėtas įrenginėti viešbutis, kuris veikia iki šių dienų.

Orčos rūmai, šventyklos, kapavietės yra netoli vieni kitų, todėl juos lengvai galima apeiti pėsčiomis per keletą valandų. Siūlome neskubėti ir pasimėgauti ypatinga šios vietovės atmosfera ir ramia, kaip Betvos upė, gyvenimo tėkme.

Džahangir Mahalį radža Bir Singhas Deo pastatė Orčą aplankiusio mughalų imperatoriaus Džahangyro garbei. Jis norejo atsidėkoti savo sąjungininkui ir padovanoti nužudyto jo priešo Abdulo Fazlos kardą. Į rūmus užeinama per ceremonijų vartus. Abiejose laiptų pusėse stovi akmeniniai drambliai, straubliuose laikydami varpelius, kurių skambėjimas pranešdavo apie radžos atvykimą.

Radž Mahalio rūmus 1591 metais pastatė Šachas Madhukaras. Apžiūrėsite įspūdingus vidinius kiemelius, erdvius apartamentus, balkonus, bokštelius ir kupolais dengtus paviljonus. Neblogai išsilaikė sienų tapyba – gėrėsitės scenomis iš medžioklės ir dvariškių gyvenimo, šokėjų, muzikantų, fokusininkų, ir net skirtingais pavidalais įsikūnijusio dievo Višnaus atvaizdais.

Įdomi Radž Pravin Mahalio rūmų istorija. Šią nedidelę plytinę dviejų aukštų rezidenciją savo sugulovei 1570 metais pastatė radža Indramanis. Nusiųsta kaip dovana imperatoriui Akbarui, talentinga poetė, muzikantė ir šokėja Raji Pravin, jį sužavėjo ir pavergė grožiu bei savo talentais. Po kiek laiko, grįžusi į Orčą, čia nugyveno likusį gyvenimą.

Kitoje Betvos upės pusėje lankysite Radža Ram šventyklą, kurią, pasak legendos, Šachas Madhukaras pastatė kaip rūmus savo žmonai. Legenda byloja, kad šacho žmona iš savo gimtojo miesto atsivežė dievo Ramos skulptūrą ir laikinai pastatė rūmuose, kol bus baigta nauja šventykla. Pasibaigus šventyklos statyboms, norėta čia perkelti skulptūrą, bet niekam jos nepavyko net pajudinti iš vietos. Taip rūmai virto dievo Ramos šventykla – populiaria maldininkų traukos vieta.

Nuo Radža Ram šventyklos per dekoratyvinį mughalų stiliaus sodą Phul Bagh keliukas veda link didelio, apipinto legendomis paviljono. Pasakojama, kad šioje vietoje, surinkęs dvariškius, nusižudė Bir Singho sūnus Hardolas, kad įrodytų savo nekaltumą dėl kaltinimų meilės ryšiais su brolio žmona. Čia, laikydamiesi tradicijų, Hardolo prašyti palaiminimo ateina jaunavedžiai. Akį traukia aukštai virš sodo iškilę bokštai, dar vadinami „vėjo gaudyklėmis“ (juose atvėsdavo įkaitęs oras), kadaise buvę oro kondicionavimo sistemos dalimi greta stūksantiems Palkhi Mahalio rūmams. Palei Betvos upę išsidėstę ir 14 Bundelos valdovų kapaviečių.

Vakare, esant galimybei, gėrėsitės spalvingu šviesos ir garso šou**, kuris jus nukels į senuosius Bundelų dinastijos laikus – tiesiog maloni atokvėpio minutė po aktyvios dienos leidžiantis saulei. Nakvynė viešbutyje.

10 diena.

Poilsio diena Orčoje arba **ekskursija (už papildomą mokestį) į Indijos erotikos sostinę Khadžurahą, po kurios vėl grįšite į Orčą ir vakare pajudėsite link Džansi geležinkelio stoties kelionei miegamajame traukinio vagone į Varanasį.

Pageidaujantiems poilsio dienos Orčoje, bus užsakyti vėlyvi pusryčiai. Galėsite pasilepinti poilsiu prie baseino, ajurvediniais masažais, pasivaikščioti Betvos upės pakrantėmis, nusipirkti suvenyrų ir tiesiog stebėti ramų miestelio gyvenimą. Jeigu atsiras norinčių, (už papildomą mokestį) galėsite *paplaukioti guminėmis valtimis Betvos upe ir apžiūrėti rūmus bei šventyklas iš vandens. (P.S. plaukimas lengvas, nesudėtingas ir nepavojingas).

Nepageidaujantys relakso įspūdingoje Orčoje, vyks pažiūrėti garsiųjų Khadžuraho šventyklų. Nuo Orčos iki Khadžuraho yra ~170 km, pirmyn važiuosite ~3-3,5 val. ir tiek pat atgal. Šventyklų komplekse praleisite 2,5-3,5 valandos.

Lankote vakarinį ir rytinį Khadžuraho šventyklų kompleksus, gėrėdamiesi grakščiomis skulptūromis ir „kamasutros“ traktato įkvėptais erotiniais bareljefais. Pagrindinė Khadžuraho šventykla – Khandarija Mahadeo – Šivos šventykla, jos viduje ant aukšto postamento stovi įspūdingo dydžio lingamas. Svarbiausia laikoma Chaunset Yogini šventykla dedikuota deivei Kali, Čitraguptos šventykla – Saulės dievui Surjai, o viena gražiausių – Lakšmano šventykla – dievui Višnui. „Šventyklų skulptūrų formos yra tiesiog tobulos. Atrodo ims ir sujudės kuri nors figūra. Be galo gražios moterų figūros – išraiškingos ir gyvos, sustingusios įvairiomis grakščiomis pozomis – viena laiko rankoje veidrodį ir gėrisi savo atvaizdu, kita traukia į pėdą įsmigusį spyglį…“(D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“). Khadžuraho šventyklų kompleksu reikia išmokti grožėtis ir pasisemti įkvėpimo… 

Kupini pribloškiančių įspūdžių grįšite į Orčą ir kartu su kitais grupės turistais, kurie ilsėjosi Orčoje, vyksite į geležinkelio stotį  Džansi 12 valandų kelionei traukinio miegamajame plackarto tipo vagone AC3 į Varanasį.

Apie  Indijos traukinius galima kalbėti daug ir ilgai. O trumpai sakant – tai nepakartojamas Indijos gyvenimo mozaikos gabalėlis, kuriame įvairiomis spalvomis atsiskleidžia tikroji Indija. Yra nuomonių, kad, norint pažinti Indiją, pasivažinėti jos traukiniais būtina.

11 diena.

Atvykę į Varanasį, važiuosite į viešbutį trumpam poilsiui, laisvam laikui mieste arba pradėsite ekskursiją (priklausomai nuo lankytinų objektų darbo grafiko). Bus galimybė pasimėgauti **ajurvediniais masažais, ir, jeigu bus pageidaujančių, dalyvauti **jogos pamokoje. Galėsite pasinerti į turgaus šurmulį, tai gera proga dar kartą pasitikrinti savo derybinius įgūdžius. Tap pat rekomenduojame aplankyti ir sarių parduotuves.

Varanasio sariai garsėja visoje šalyje, per ilgus šimtmečius miestas tapo Indijos šilko sostine – iki šiol tamsiuose cechuose sukuriami rankų darbo šedevrai. Sarių parduotuvėlės mums, europiečiams, nepratusiems prie spalvų margumyno, palieka pribloškiamą įspūdį. Malonus pardavėjas išvynios daugybę rietimų, rodys, kaip medžiaga gražiai krinta klostėmis, ir, aišku, įkalbinės pirkti. 

Išvyka į Sarnathą*, esantį 10 km už Varanasio. Tai budistams svarbi legendinė vietovė, kuri išlaikė savo didžios praeities įrodymą – čia, Sarnathe, Elnių parke, Buda savo pasekėjams sakė pirmąjį pamokslą apie budizmo principus – susilaikymą bei teisingą gyvenimą, kaip kelią į nirvaną. Čia Buda įkūrė ir pirmąją budistų bendruomenę. Šiandien čia pustrečio tūkstančio metų senumo paminklai „draugauja“ su naujomis budistinių valstybių bendruomenių įkurtomis šventyklomis – Kinijos, Tailando, Japonijos. Apžiūrite gigantišką Dhameko stupą, pagrindinės Sarnatho šventyklos Mulgandha Kuti griuvėsius, menančius didžiojo imperatoriaus Ašokos laikus, vienuolyno liekanas. Vertas dėmesio Sarnatho muziejus* – pačioje garbingiausioje vietoje puikuojasi Ašokos kolonos kapitelis su keturiais liūtais, kuris tapo šiuolaikinės Indijos Respublikos herbu. Sarnathe pasijausite patekę į visai kitokią, negu Indijos chaosas, erdvę. Tvarka, budistų vienuolių ramybė ir susikaupimas. Vėliau grįšite į Varanasį.

Vakare, jau sutemus, stebėsite mistišką aarti ceremoniją, skirtą šventosios Gangos upės pasveikinimui. Skamba varpeliai, mušami būgnai, sklinda švelni melodija – giesmės Gangai, šventikai mojuoja žvakidėmis ir fakelais, nosį kutena ritualinių dūmų kvapas. Nuo kranto ir iš valčių žmonės ima leisti į vandenį aukų krepšelius su ugnelėmis – horizontas sušvinta tūkstančiais žiburėlių, – reginys jaudina ir hipnotizuoja, iš šventosios upės sklinda savita užburianti energija. Po ceremonijos grįžtate į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

12 diena. 

Anksti ryte skubėsite prie Gangos ir saulę pasitiksite plaukdami valtimis šventąja upe. Pirmiesiems saulės spinduliams nuauksinus Gangos vandenis, stebėsite Gangos garbinimo ir apsiplovimo ceremoniją – potyriai ypatingi, sukrečiantys ir nepamirštami.

Atplaukę keliaujate pėsčiomis tolyn nuo upės siauromis gatvelėmis iki Auksinės šventyklos, taip vadinamos dėl jos paauksuoto kupolo. Ši Šivai skirta šventykla buvo atstatyta 1776m. Mughalų imperatoriui Aurangzebui sugriovus pirmąją. Praėjus pusei amžiaus šventyklos kupolas buvo pagrąžintas sunaudojus apie 800 kg aukso. Ne hinduistams įeiti į šventyklą draudžiama, iš išorės ją galima apžiūrėti iš kitoje gatvės pusėje esančio namo. Po rytinės ekskursijos grįšite į viešbutį pusryčiauti. Po pusryčių tęsite pažintį su svarbiausiomis ir gražiausiomis Varanasio šventyklomis. Durgos šventykla dėl ten gyvenančių beždžionių praminta Beždžionių šventykla. Netoli jos yra Tulsi Manaso šventykla – 1964m. pastatytas modernus marmurinis pastatas. Taip pat lankysite Almagir mečetę ir Bharat Mata(Indijos motinos) šventyklą, kurioje yra didžiulis marmurinis reljefinis Indijos žemėlapis. Varanasis garsėja ne tik šventyklomis, bet ir mokymo centrais. Čia veikia trys svarbūs Indijos universitetai ir Tibeto studijų centras. Benareso Hindų universitetas – svarbus Indijos šokio, muzikos, sanskrito ir filosofijos studijų centras. Varanasyje nuolat vyksta gausybė indiškos muzikos koncertų, veikia daug gerų jogos centrų, kuriuos taip mėgsta vakariečiai, tikėdamiesi čia išmokti medituoti ir rasti dvasios ramybę.

Atsisveikinę su amžinuoju miestu Varanasiu, vyksite į oro uostą skrydžiui į Delį. Atskridę būsite nuvežti į viešbutį. Esant galimybei kelionės įspūdžius aptarsite per atsisveikinimo vakarienę restorane (už papildomą mokestį). Nakvynė viešbutyje.

13 diena.